vakarienė valty saulėlydžio fone

  • Post comments:0 Comments

Šiai istorijai ilga ieškojau tinkamo pavadinimo. Variantai:

žalumos
giliausias ežeras prie aukšto kalno
šaltinis, verdenė, paversmė, versmė
etno kaimai
startas – Palūšė

 

O kas gavosi?

 

Taigi, aplankėme žymųjį dviratininką Ignalinoje ir leidomės į Palūšę. Tikslas – Aukštaitijos nacionalinis parkas. Jie turi kietų dviračių takų, kuriuos mes savaip modifikavome (kuo daugiau ne asfalto ir jokiu būdu nevažiuoti ta pačia vieta dukart!) ir gavosi, kas gavosi (žemiau).

Maršrutą prisiminiau ir maždaug atkūriau, parašysiu jį istorijos pabaigoje. Jei kas norėtų pakartoti, labai rekomenduoju 🙂 Buvo daug miško takelių, vos keli neįveikiami kalnai, nedaug smėlio, daug žemuogių ir mėlynių, daug  maudynių (miegant prie ežero visada ryte jame ir išsimaudai, nors berods nuo Baluošo jau nebesimaudėme tiek daug, nes oras baisiai atvėso, liepos vidury 😬).

Kaip ten sako? Ruošk slides vasarai jau žiemą, bet ei, vasarą slidžių gi nereikia? Va: ruošk dviratį vasarai. Nors irgi netiesa, žiemą jis niekur nedingsta 🤔.

 

Taigi, iš Palūšės pro Meironis (kitaip, nei AP maršrutai rekomenduoja) ir nuo tilto į Salas toks vaizdelis:

 

O čia aš ant to tilto – su paukščiuku – fotkino J.

 

Keli išsimaudymai ir pasiekėme garsųjį Ladakalnį jau švarūs 😄

 

Gal kokį trečią kartą čia buvau – vis dar puiki vietukė. Pagaliau nebeleidžia dėti akmenų aplink tą medį.

 

Matosi labai daug ežerų. Ir dar čia turbūt skaniausius pietus per kelionę valgėm!

 

Tada aplankėme Ginučius. Išsimaudėme po jo kriokliuku. Labai stipri srovė. Ir po tiltu yra dar extra krioklys – daug aukštesnis.

 

Pakarantėje radau vėžį. Šitas  be spalvos sakė jau miręs 🙁 Bet mačiau dar vieną ar du ropinėjančius dugne.

 

Pozuojam.

 

Paliekant Ginučius.

 

Šiliniškių bokštas visada ypatingas – labai aukštai, labai daug matosi, ežerai ir miškai.

 

Nakčiai važiavome prie Pakaso – buvo status šlaitas, kalniukai ir žemuogių skanių!

 

Nakatavietės tyrinėjimai.

 

Laimei, J. įamžino mūsų vakarienę saulėlydžio fone ❤️

 

Prie Pakaso yra Pakaso vandens malūnas.

 

Ir tolyn link giliausio ežero Lietuvoje. Pravažiavome Sėlę – kaimuką, kurio parduotuvė taip atrodo ir dar šalia informacinis stendas stovi.

 

Tauragnas! Pagaliau jį išvydau 😀

Aplankėme Tauragnų miestelį – nedidukas, turi biblioteką su vandeniu, parduotuvėje yra užkandukų.

(Daug vėliau klausiau pokdesto, ir jame pasakojo apie garsiausią Lt žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę – ji būtent iš čia kilusi!)

 

Išvažiavę iš miestelio dairėmės po dešine, kur galėtume išbandyti šį gilų ežerą.

Vėjas pūtė vėsokas, vanduo irgi buvo šaltokas, bet kaip neišbandžius tokio gilaus ežero?

Dugno nepasiekiau :<

 

Prie Tauragno yra Moko akmuo – didelis. Pietūs. Ir buvo daug lietaus, bet medžiai – pats puikiausias skėtis.

 

Panoramos. Buvo ilgas kelias iki kito objekto.

 

Ir prasidėjo kelias per etno kaimus. Planas buvo lėčiau juos apkeliauti, bet orų prognozės diktavo savo taisykles.

 

Čia Vaišnoriškė. Super nedidukas ir seni namukai.

 

 

 

 

Upelis, kuris skiria kaimą nuo kelio.

 

Strazdus ir Šuminus tik pravažiavome.

 

Baluošas. Neišsimaudėme 😮 Tik jaukūs saulėlydžiai.

 

Tokio dydžio laumžirgiai skraidė. Drąsiai.

 

Išaušo ir prasidėjo paskutinė diena AP.

 

Aplankėme Medžiukalnio šaltinį – labai skanus ir šaltas. Ir, aišku, eilės, kai tu be bamabalių ir lauki, kol savo butelius nedidelius pripildysi.

 

Labai įdomu! Kuo skiriasi šaltinis, paversmė, versmė ir verdenė?

 

Daugiau tą dieną fotkių čia nėra. Dar aplankėme Gaveikėnų vandens malūną, važiavome asfaltu nuo stataus kalno, vėl aplankėm Tamaro ežerą ir išsimaudėme Lūšių ežere – nuo kurio ir viskas prasidėjo.

 

🚗🚗🚗

 

Tolyn  į šiaurę, tam kartui skip’inome Dysnių ežerą (Drūkšių irgi) ir nuvažiavome iki Švento. Ne visai iki jo, buvo truputį purvo, molynės ir palikta mašina vidury miško.

 

Tokį Šventą pirmąkart pamačiau. J. čia jau buvo ir žinojo, kad šitas ežeras yra geras.

 

O tada pravažiavę mišku radome būtent tą ežero pusę, kurią taip J. rekomendavo. Vis tik anoje pusėje prisimaudėme ir daugiau nesinorėjo, nors toks ramus vanduo, smėliuko kopos, diiidelis paplūdimys ten buvo ir saulė stipriai švietė!

 

Netoli Švento yra ir kitas ežeras – leidomės į jo paieškas.

 

Audringas oras ir saulėlydžio spalvos.

 

Ir radome. Dūkštas! Supratome dar kartą, kaip smagu tiesiog nusigauti į ežerų ir į juos žiūrėti 💚

 

Lubinas.

 

Ir pakeliui toliau nusprendėme pažiūrėti į vieną dvarą, kuris dabar, pasirodo, jau yra privat. Bet netyčia patekome į vidų, papasakosiu kitą kartą 😀

 

Taigi, o maršrutas AP maždaug toks gavosi:

Palūšė-Meironys-Puziniškis-tiltas į Salos-Ladakalnis-Ginučiai-Šiliniškių bokštas-Šiliniškės ir Pakaso rytinė pusė-Pakaso vandens malūnas-Sėlė-Šimkūnai su Taruragno piliakalniu-Tauragnai-Moko akmuo-Daunoriai-Vaišnoriškė-Baluošo ežeras-Strazdai-Šuminai-Medžiukalnio šaltinis-Vaišniūnai-Gaveikėnų malūnas-Taramas-Lūšiai-Palūšė

 

Gražaus laiko,

Vi

🦛

mėlynės ir žemuogės

  • Post comments:0 Comments

Šių metų liepa.

Tokia buvo kelionė – labai ilga, netilps per vieną kartą papasakoti. Tad po truputį.

 

Žemuogių ir mėlynių buvo daugiausia – nors nuotraukose daugiausiai grybiniai matysis…

O maudynės ežeriukuose kasdien.

Taigi, pabuvau Trijuose Paršeliuose, atvarė J., ir jam su visais gyvūniukais susipažinus ir apglosčius, nuvarėme prie vietinio Rangavos šaltinio.

(Fotkėje pozuoja Zuika (įlindus į avinukų kambarį), Greta susiliejusi su šešėliais ir Oliveris dar tilpo kadran).

 

Labai skaidrus ir gražiai burbuliuoja.

 

Ir net du šešėlius sutalpina! Ir koks dugnas, koks tyras smėliukas ir mieli mini akmenukai.

 

Šalia dar aišku pas Velnią į jo duobę. Gili ir žalia kaip visados.

 

Duobu. Ir žalia!

 

Tuomet kažkur prie Spindžiaus ieškoti nakvynės. Stankos ežero mini kriokliukas.

 

Stanka.

 

Akelės ežeriukas – vidury miško, buvo daug mėlynių ar net girtuoklių (neprinokusių) berods aplink.

 

Aišku, įsilipus į medį visada būn geresnės fotkės.

 

O čia aš jame – fotkino J.

 

O kokį tau padariuką primena?

 

Kažkur po kaire prie Spindžiaus.

Pakeliui buvo pačios skaniausios žemuogės. Pačiausios iš visos kelionės. O gal ir ne? Jų buvo tiek daug, jau susimaišiau.

Dar – ne į temą – o Trijuose Paršeliuose buvo pačios didžiausios žemuogės.

 

Rytuko žalumos. Labai žalias! Pirmas išsimaudymas ežere.

Kitam krante – Žaliasis takas.

 

Draugučiai. Visur jie. Reikia atsargiai eiti visuomet ir žiūrėti po kojomis.

 

Spindžiaus prieigos. Kalvelė. Saulėta.

 

Žalia.

 

Ieškojom kažkokių labai gegužraibių – bet radom dažniau sutinkamas, tikriausiai Baltijos gegūnes. Slepiasi miške. Tokios ypatingos!

 

Po Spindžiaus – į Trakus saldainių ir pažiūrėti į ežeriukus.

 

Karvy buvo labai daug mielų pasiutusių šuniukų.

 

Selfis.

Ir tuomet link Labanoro!

 

Mindūnų apžvalgos bokštas. Pelkė ežere?

 

Matosi ir toliau esantys ežerai – nors fotkėj nesimato.

 

Prie Labanoro regioninio parko būstinės stovi toks namukas.

 

Pradėjom nuo Labanoro girios pažintinio tako. Tokios žalumos! Ir mėlynės.

 

 

Va tokios mėlynės tarp žaliukų.

 

Labai gera pelkė – siauras praėjimas, labai įdomūs vaizdai, noris stoti ir spoksoti, nors reikia praleisti kitus einančius, nes prasilenkti neįmanoma.

 

Namukas.

 

Po grybu grybai.

 

 

Labanoro ežeras.

 

Vūžt.

 

Raštai.

 

Saulašarės! 😍

 

Aptikom dar gegužraibinių – čia (berods gal) plačialapis skiautalūpis.

O tada išklydom iš tako ir traukėm kažkur gilyn miškan – prie visokių ežerų, kurių čia netrūksta, ir pan.

 

Pirmais mano aptiktas valgomas grybas!

 

Po grybu.

 

Čia toks nerealus pusiasalis buvo – kur negalima automobiliams – tuščia, ramu, nėra žmonų, žalios žolės, ir toooookioos skanios žemuogėėss! 😍

 

Pusiasalis berods vadinasi Budrių, šiaurinėje Peršokšnos ežero pakrantėje.

J. laipioja. Viršūnės.

 

Apėjau ratuką aplink. Per brūzgynus. Ir tiek žemuogių…

 

Dar vienas grybukas.

 

Nakčiai palapkę nusprendėme statyti žemėlapyje atrodančioje labai nuošalioje vietoje – Didžiųjų Siaurių pusiasalyje – bet ten nemažai žmonių buvo 😮

Laimei, mes be visokių mašinų, o tik su dvirkom 🚲, tai galėjom į atokesnes vieteles patekti.

Čia J. su puokšte šakių – paklotas palapkei, kad ji neišsiteptų nuo mėlynių.

O čia mėlynių buvo gausiausiai – po jomis miegojom, dėjom  į košę, makaronus, arbatas ir kur tik nori. Saujomis. Kiekviename centimetre.

Ir kaimynai kitame ežero krante vakarėlį turėjo.

 

Kitą rytą toliau miškais ir paežerėmis – beieškant gero ežeruko išsimaudyti. Kai daugiau nėra jokių žmonių!

 

Štai ir dvirkų vaizdas!

 

Pakeliui.

Tada buvo dar vienas bandymas aplankyti įdomiai žemėlapyje įdomiai atrodantį pusiasalį, deja, nesėkmingas, nes buvo super privati valda. Kas tie žmonės, kurie išsiperka visą pusiasalį??

 

Labanoro dalis baigėsi.

 

Pakeliui sustojome Palūšėje ir prasiėjome Botaniniu taku. Tik nelabai botaninis, stendai nusitrynę ir neįdomūs, bet buvo tokia faina pelkutė.

Su lelijom!

 

Taramos ežeriukas.

Ir atgal.

 

🚗

 

Daubariškė. Kūdra. Senoviškas namas su naujoviška elektra.

 

Hamakas, žalia, liepos, ramu, tylu.

 

Šitas kaimas – sosnovskių barščių karalystė. Niekur kitur nesu jų tiek daug mačius, kaip čia! Nors tame rajone, aplink Ignaliną, jų tikrai daugokai, lyginant su mano kitais matytais Lt kraštais.

 

Bandėme kažką ypatingo surasti. Nesuradome. Radome sunkiasvorės technikos paliktas duobes su purvu ir sausų medžių.

Ir spalvos.

 

Kitąryt kitų namų apžiūrėjimas. Kokios pievos! Kokios langinės!

 

Per apleistą sodą išsiruošėme į šalia esantį upeliuką. Ir mes jame!

 

🌠

 

Drakonų 🐉 kiaušiniai.

 

Ir toliau.

🚗

 

O Ignalinoje aplankėme vietinį dviratininką…

Toliau – vėl Palūšėn.

Apie tai – kitoje istorijoje.

✨✨✨

 

(Beje, mokausi naudotis su Darktable, tai, atrodo, įgūdžiai vis nedingo ir smagus užsiėmimas!)

 

Gražaus laiko,

Vi

🦛