Pasivaikščiojimai

mėlynės ir žemuogės

Šių metų liepa.

Tokia buvo kelionė – labai ilga, netilps per vieną kartą papasakoti. Tad po truputį.

 

Žemuogių ir mėlynių buvo daugiausia – nors nuotraukose daugiausiai grybiniai matysis…

O maudynės ežeriukuose kasdien.

Taigi, pabuvau Trijuose Paršeliuose, atvarė J., ir jam su visais gyvūniukais susipažinus ir apglosčius, nuvarėme prie vietinio Rangavos šaltinio.

(Fotkėje pozuoja Zuika (įlindus į avinukų kambarį), Greta susiliejusi su šešėliais ir Oliveris dar tilpo kadran).

 

Labai skaidrus ir gražiai burbuliuoja.

 

Ir net du šešėlius sutalpina! Ir koks dugnas, koks tyras smėliukas ir mieli mini akmenukai.

 

Šalia dar aišku pas Velnią į jo duobę. Gili ir žalia kaip visados.

 

Duobu. Ir žalia!

 

Tuomet kažkur prie Spindžiaus ieškoti nakvynės. Stankos ežero mini kriokliukas.

 

Stanka.

 

Akelės ežeriukas – vidury miško, buvo daug mėlynių ar net girtuoklių (neprinokusių) berods aplink.

 

Aišku, įsilipus į medį visada būn geresnės fotkės.

 

O čia aš jame – fotkino J.

 

O kokį tau padariuką primena?

 

Kažkur po kaire prie Spindžiaus.

Pakeliui buvo pačios skaniausios žemuogės. Pačiausios iš visos kelionės. O gal ir ne? Jų buvo tiek daug, jau susimaišiau.

Dar – ne į temą – o Trijuose Paršeliuose buvo pačios didžiausios žemuogės.

 

Rytuko žalumos. Labai žalias! Pirmas išsimaudymas ežere.

Kitam krante – Žaliasis takas.

 

Draugučiai. Visur jie. Reikia atsargiai eiti visuomet ir žiūrėti po kojomis.

 

Spindžiaus prieigos. Kalvelė. Saulėta.

 

Žalia.

 

Ieškojom kažkokių labai gegužraibių – bet radom dažniau sutinkamas, tikriausiai Baltijos gegūnes. Slepiasi miške. Tokios ypatingos!

 

Po Spindžiaus – į Trakus saldainių ir pažiūrėti į ežeriukus.

 

Karvy buvo labai daug mielų pasiutusių šuniukų.

 

Selfis.

Ir tuomet link Labanoro!

 

Mindūnų apžvalgos bokštas. Pelkė ežere?

 

Matosi ir toliau esantys ežerai – nors fotkėj nesimato.

 

Prie Labanoro regioninio parko būstinės stovi toks namukas.

 

Pradėjom nuo Labanoro girios pažintinio tako. Tokios žalumos! Ir mėlynės.

 

 

Va tokios mėlynės tarp žaliukų.

 

Labai gera pelkė – siauras praėjimas, labai įdomūs vaizdai, noris stoti ir spoksoti, nors reikia praleisti kitus einančius, nes prasilenkti neįmanoma.

 

Namukas.

 

Po grybu grybai.

 

 

Labanoro ežeras.

 

Vūžt.

 

Raštai.

 

Saulašarės! 😍

 

Aptikom dar gegužraibinių – čia (berods gal) plačialapis skiautalūpis.

O tada išklydom iš tako ir traukėm kažkur gilyn miškan – prie visokių ežerų, kurių čia netrūksta, ir pan.

 

Pirmais mano aptiktas valgomas grybas!

 

Po grybu.

 

Čia toks nerealus pusiasalis buvo – kur negalima automobiliams – tuščia, ramu, nėra žmonų, žalios žolės, ir toooookioos skanios žemuogėėss! 😍

 

Pusiasalis berods vadinasi Budrių, šiaurinėje Peršokšnos ežero pakrantėje.

J. laipioja. Viršūnės.

 

Apėjau ratuką aplink. Per brūzgynus. Ir tiek žemuogių…

 

Dar vienas grybukas.

 

Nakčiai palapkę nusprendėme statyti žemėlapyje atrodančioje labai nuošalioje vietoje – Didžiųjų Siaurių pusiasalyje – bet ten nemažai žmonių buvo 😮

Laimei, mes be visokių mašinų, o tik su dvirkom 🚲, tai galėjom į atokesnes vieteles patekti.

Čia J. su puokšte šakių – paklotas palapkei, kad ji neišsiteptų nuo mėlynių.

O čia mėlynių buvo gausiausiai – po jomis miegojom, dėjom  į košę, makaronus, arbatas ir kur tik nori. Saujomis. Kiekviename centimetre.

Ir kaimynai kitame ežero krante vakarėlį turėjo.

 

Kitą rytą toliau miškais ir paežerėmis – beieškant gero ežeruko išsimaudyti. Kai daugiau nėra jokių žmonių!

 

Štai ir dvirkų vaizdas!

 

Pakeliui.

Tada buvo dar vienas bandymas aplankyti įdomiai žemėlapyje įdomiai atrodantį pusiasalį, deja, nesėkmingas, nes buvo super privati valda. Kas tie žmonės, kurie išsiperka visą pusiasalį??

 

Labanoro dalis baigėsi.

 

Pakeliui sustojome Palūšėje ir prasiėjome Botaniniu taku. Tik nelabai botaninis, stendai nusitrynę ir neįdomūs, bet buvo tokia faina pelkutė.

Su lelijom!

 

Taramos ežeriukas.

Ir atgal.

 

🚗

 

Daubariškė. Kūdra. Senoviškas namas su naujoviška elektra.

 

Hamakas, žalia, liepos, ramu, tylu.

 

Šitas kaimas – sosnovskių barščių karalystė. Niekur kitur nesu jų tiek daug mačius, kaip čia! Nors tame rajone, aplink Ignaliną, jų tikrai daugokai, lyginant su mano kitais matytais Lt kraštais.

 

Bandėme kažką ypatingo surasti. Nesuradome. Radome sunkiasvorės technikos paliktas duobes su purvu ir sausų medžių.

Ir spalvos.

 

Kitąryt kitų namų apžiūrėjimas. Kokios pievos! Kokios langinės!

 

Per apleistą sodą išsiruošėme į šalia esantį upeliuką. Ir mes jame!

 

🌠

 

Drakonų 🐉 kiaušiniai.

 

Ir toliau.

🚗

 

O Ignalinoje aplankėme vietinį dviratininką…

Toliau – vėl Palūšėn.

Apie tai – kitoje istorijoje.

✨✨✨

 

(Beje, mokausi naudotis su Darktable, tai, atrodo, įgūdžiai vis nedingo ir smagus užsiėmimas!)

 

Gražaus laiko,

Vi

🦛

jūra

Važiavome prie jūros.

Važiavome per smėlį, ledą, lagūnas. Vėjas plaukuose.
Net pačia jūra – bent jau taip sako strava.

Peržiūrėjome visus How to train your dragon plius Karibų piratus. How to train your dragon – visiems rekomenduoju pirmą dalį pažiūrėti! Vienas geriausių, ką teko matyti šiais metais.

Glostėm Musę. Ačiū, Ž., kad mus priėmė.

***

Pirma diena – kažkur nuo Klaipėdos universiteto, per parką, per smėlį, Melnrages ir iki Karklės.

Smėlio raštai prie jūros nerealūs!

 

Ir dar visi tokie, susidariusioje lagūnoje.

 

Gražiai pasnigę pirmą dieną dar buvo (antrą jau kaip ir viskas ištirpo, bet dar radom kur šalčiau – prie pat pat jūros).

 

Jė jūros style!

 

Olando kepurė: hamakas, makaronai ir tas naujas pergalės šokoladas.
Ir dar tas labai patogus laipiojimui medis.
Hamakai yra jėga.
Ypatingai prie vandenų + medžių.

 

Antrą dieną kėlėmės į Smiltynę – ten yra nerealus dviračių takas miško takeliais, jokių mašinų! Čia nusukome nuo kelio pažiūrėti į jūrą ❤
Tuščia, tik vėjas ir mes.

 

O į kitą pusę liko taip – miškas su kopom. Ar kopos su mišku?

 

Europinis dviračių takas – būtų jėga ten nuvaryti ir visą pravažiuoti iki Nidos (ar ir per visą Kaliningrado pusės pusiasalį – visada norėjau sužinoti, kas ten slepiasi).

 

Dar vienas sustojimas – žaliame samanotame miškelyje. Šokolads. O ar minėjau Kinder Bueno?

 

Vėl prie jūros – du dvirkos – vienas jis.

 

Galės būti dviračių puslapio cover’is

 

Čia dar tuščiau – niekas tokiose random vietose prie kelio nebūna, nebent dviratininkai. Atgalinius dešimt kilometrų mynėme palei jūrą – super sąlygos, ledukas, beveik neklimstantis smėlis (tik kelis kartus pagavo – bet čia tau ne Melnragės smėlynas).

 

Vėjas kaip visada labai gražius raštus išpustė.

 

Jė salelė jūroje!!

 

Lagūnos tokios ir visokios, per jas daug smagiau nei žemynine dalimi.
Traškantis ledas ir jo garsas

 

Ir parvažiavome. Dvam penki kilometrai berods. Gera prie jūros.

 

O kitądien į garsiąją Rusnės salę. Kas ten yra? Ar pamatysime paukščių?
Paukštis buvo vienas didelis, dar kelios varnos ir dar buvo jų garsų šiek tiek.
Važiuojant nuo Šilutės matėsi labai įdomūs vaizdai – visur ypatingai lygios lygumos ir ypatingai iškilę tiltai – kaip kad šis. Kol pamatėme upę nusileidę nuo kelio, teko dar visai paėjėti. Upė – Atmata, labaaaai plati.

 

Atvažiavome į Uostadvarį.
Ne, dvaro čia nėra.
Deja. Bet užtat visas uostas!

 

Daug laivų laukia savo laiko (ar ko?)

 

 

Formos

 

Tai va, Uostadvaryje yra švyturys! Nelankomas, bet šiaip kažkas gyvena. Nepyksta, kad po jų kiemą vaikštoma.
Po to dar važiavome iki apžvalgos bokštelio – jį radome, bet nebuvo šansų į jį patekti. Ten kažkas burkavo. Pasižiūrėjome į lygumas ir nendres.

 

Ir pati Rusnė. Jau kiek susipainiojau su tom upėmis, bet berods yra taip (wiki padeda atgaivinti žinias geriau nei gugl maps):
Nemunas išsišakoja į Giliją ir Rusnę.
Rusnė prie Rusnės išsišakoja į Atmatą ir Skirvytę.
O tada dar atsiranda berods Pakalnės upė – greičiausias kelias iki Kuršių marių.

 

O čia Skirvytė – o kitame krante, jau Rusija!
Geri ledukai.

 

Rusnėje yra fainas takas palei (tubūt) Pakalnės upę.
Ir yra palei taką daugiabučių, kurių vaizdas tiesiai į upes ir Rusiją, kūl

 

Aplankėme dar beždžionių tiltą.
Pačiuožinėjome gatvėse.
Prisižiūrėjome į namus.
Jauku.

 

Ir viskas – namo!

Tokia buvo kelionė. Tikiuosi daugiau parodyti net ir iš šių metų akimirkų – mano atmintis suprastėjo, tai tikiuosi, kad istorijų dalinimasis pagerins mano atmintį ❤

Ir dar, jog daugiau fotografuosiu.