iki Nidos ir atgal tik 100 kilometrų

  • Post comments:4 Comments

Trečiadienį sugalvojome važiuoti į Kuršių Neriją. Penktadienį išvažiavome. Pakeliui labai gražios Nevėžio žalumos/panoramos vėrėsi, skaisčiai ryškiai žydėjo rapsai ir lijo lietus. Prie jūros nelijo – kaip ir planavome.

 

Viena naktis, vienas keltas, vienas status kalnas, viena nuokalnė – ir mes jau take.

Už kopos – jau jūra. Vėl po pusės metų.

 

Labai status leidimasis žemyn.

 

Jūra atrodo taip. Saulė švietė non stop. Žmonių minimaliai. Take vis prasilenki ar aplenki.

 

Erškėtrožės skleidžiasi ir kaitinasi.

 

Naglių gamtiniame rezervate negalima vaikščioti, lankytis – galima tik pravažiuoti dviračiu. Jaukios panoramos. Labai smalsu, kas ten už tos kopos, kaip kitaip ten jūra atrodo.

 

Tiek to turto + ant mano dvirkos.

 

Ir atvažiavome iki Negyvųjų kopų. Dvirkas su viskuo palikome. Ir pasileidome. Iš toli pradėjo šviestis toks vaizdas.

 

Einant arčiau vis labiau burna žiojosi iš gražumo.

 

Apaugusios.

 

Takai.

 

Jūra jau šviečia.

 

Man kiek priminė jausmą einant Laugavegur – ypatingai gražu ant kiekvieno kampo, akys išpūstos, tik čia 2 km vietoj 45 km.

 

Klasikinė kopa.

 

Paskendusi valtis (meninė instaliacija).

 

Smėlinis masažas kojoms.

 

Ir užlipome. Panoramos. Skanukai. Ramuma. Vėjas.

 

 

Baltijinis pūtelis – endeminis augalas, auga smėliuose, kol neužauga ten krūmai ir medžiai. Pajūrinė našalitė – pirmąkart matyta, visoje nerijoje auga, kur tik šilta ir yra saulės.

Kopos paliktos. Pakeliui pūkuočiai.

Skirpsto kopa – netikėtas atradimas. Panorama 10/10, suoliukas-guolis 10/10, makaronai su viskuo ir sūriu 10/10, saulėtumas 10/10. Super rekomenduoju.

O paėjus dešimt metrų nuo suoliuko – tokia panorama į Negyvąsias kopas.

Ir nusileidimas kitu – smėlėtu – taku.

Tokie miškai. Kaip ten telpa tie 40 pusiasalyje gyvenantys briedžiai?

Jokūbas marių fone. Preilos kalnas.

Preilos kalno panoramos vienas kraštas. Kitoje pusėje matėsi jūra. Bei Menininkų kopa. Bet nenufotkinau – geriau patys nuvažiuokit ir pamatysit.

Briedžio garsai, kiškis ant kelio ir šiaip ne taip radome Vecekrugo kalną. Panoramos nerealios – žiūrint į visas puses vanduo matosi fone 98 %.

Ir štai – Nida. Žvilgtelėjimas į Parnidį, uždarytos gatvės ir maxima.

Dar garnys, kormoranai, urvinės antys, gulbės su gulbiukais.

O čia – itališkas vaizdelis.

Su ledais!

Vecekrugo kopa – pati aukščiausia – įspūdinga ir iš apačios.

Net mini pelkę aptikome!

Miegas kur stirnos vaikšto ir žiūri, kaip traškučius valgai.

Antra diena:

Raganų kalnas su savo pakalnėm, raganom, baltašaknėm, pakalnutėm, medžiais ir saule.

Gamtos vaizdelis.

Takas dviračių pats geriausias, kokiu ever teko važiuoti, – visur medžiai, miškai, žalumos, kalnės, pakalnės, jūra ar marios šalia, saulė, duobės ir ne duobės, žmonės ir ne žmonės, įdomus augaliukai, 0 mašinų (trumpa atkarpa yra palei kelią – bet ten labai daug tūbių auga ir gražumų, o ir tų mašinų nedaug važiuoja).

Dar niekad neteko taip lengvai ir greitai minti – labai aiškus kelias.

Dar tikrai grįšime neužkoptų kalnų užkopti. Su daugiau nakvynių.

Rekomenduoju 100 %.

Juodkrantės prisiminimai.

Ryškios alyvos.

*

Po kelionės nauji topai:

  • skaniausias lauke valgytas maistas (ant Skripsto kalno)
  • geriausias kalnas leistis žemyn (Juodkrantė, išvažiavus iš Kalno g. ir važiuojant ten, kur draudžiama dviračiams)

Viską labai rekomenduoju!

Iki kitų pasivaikščiojimų-pasivažinėjimų,

V.

šalpusniai ir žibutės

  • Post comments:4 Comments

Kovas!

 

Žiegždrių atodanga

 

ir nuo jos toks jaukus vaizdelis su užšalusiomis mariomis

 

Dubravos pelkės kupstai

 

Dubravos pelkė yra mano mėgstamiausia pelkė, taip įdomu išėjus iš judraus siauro tako tyrinėti pelkės pakraščius!

 

Geras medžio šešėlis lange!

 

Pakeliui namo sutikau žavų ir drąsų katuką, kuris visaip rodėsi

 

…kol galiausiai man suvartė savo šokį ir jam pasibaigus – pasišalino.

Buvo įspūdinga!

 

Dar šiek tiek architektūrinių atradimų. Nežinau, ar anksčiau šitie pastatai buvo neįdomūs ir nepastebimi, ar tik dabar juos pastebiu dėl architektūros, o gal dėl to, kad taip gražiai viskas sutvarkyta ir nudažyta?

 

Pirmosios snieguolės!!

 

Ir vieną ankstų rytą buvau vienintelė keliaujanti autobusu 6:50.

Šviežiai pasnigo.

 

Labai jauki ir įdomi Birštono autobusų stotis 💚

 

Ir atvykau į Tris Paršelius! Visus glosčiau, maitinau, tvarkiau (labai daug nuotraukų IG sudėjau čia ir čia, šičia nenoriu plėstis). Visi nuostabūs ir vos kitokio charakterio nei kad žiemą (ožkos ir ožiai, ypatingai Miltė ir Oliveris, mažiau užsispyrę ir eina miegoti, kai prašau :D)!

 

Pavarinėjau aplink apylinkes įprastais ir naujais maršrutais. Čia jaukioji ir labai šalta Verknės upė, kuri žiemą visai kitaip nei vasarą atrodo, platesni horizontai atsiveria.

Antrądien net turėjau galimybę vieną koją išmaudyti (netikėtai) 😎

 

Trys Paršeliai yra įsikūrę tiesiai virš gervių autostrados – nuolatinis klykavimas ir skrendantys pulkai. Gaila tik kad leidžiasi jos tik kažkur už upės, tai nepamačiau iš arčiau.

 

Panorama

Toliai

 

Vieną rytą prabudus visur buvo balta, bet įdienojus viskas greit pratirpo.

 

Atradimai kažkur į viršų ir į dešinę.

Namukas beveik be langų.

 

Dar vienas apleistas medinis namelis.

 

Tos kalvos ten! Vis atrodė, kad va už anos kalbos jau bus sodyba, bet, deja, už kalvos būdavo kita kalva 😂 Ir dar šituos laukuos dvi lapes pamačiau!

 

Aplankėme naujuosius jaunuosius veršelius, čia mano pats geriausias video ever, kai glostau Gražuolytę, labai mielas pūkuotas katinas ant peties ir dar jos brolis dvynys Gražuoliukas prieina, kai kviečiu ❤️

 

Saulėlydžiai kasdien įstabaus grožio! Taip labai, kad net bėgi iš namų be striukės ir fotkinii

 

Pašvietimas ir pakaitinimas prieš nusileidžiant 😎

 

Ir taip ir panašiai viską gražiai apšviečia, bet ir pavasarines balas (o ypatingai mano dažytą tvorą! :D)

 

Saulėta + apsiniaukę

 

Chalva, kuri labai norėjo eiti kartu pasitikti.

Iki, Paršeliai!

 

🚗

 

Aukštyn į Rokantiškių piliavietę.

 

Kokia graži ta Naujoji Vilnia!

Čia taip gerai matosi priešais esanti mano kita mėgstama panoraminė kalva.

 

Ir vaizdas centriukan.

 

Apėjau Striečiukų taką, tiksliau apčiuožiau.

Pasislėpęs akmuo tarp sniego su spygliukais (labai padeda nepaslysti!).

 

😍

 

🚗

 

Dar įdomių tarpukario Kauno namukų.

 

Atidarė galerijas ir mes su A. nuėjome. Paroda nelabai įdomi, bet svarbu apsilankėme 😀

 

Jei reiktų parduoti mašiną, statyčiau ją šioje gatvėje, kur gyvena ši kačių gauja, laukčiau saulėtos dienos ir va tokių aplinkybių, kuomet kačiukai deginasi.

 

O čia kitokie kačiukai deginasi 😎

 

Snieguolių vis daugiau, čia jaukus kupstukas ant saulės šildosi.

 

Ir visi kiti šildosi – ir katukas, ir ugniagesiai.

 

Nors ir saulėta, tačiau Pažaisly visada pučia šaltas vėjas.

Paukščiukų kiek visokių!

 

Ir koks pasakiškas dangus.

Apėjome marių pakraštį palei krantą – vėl, šįkart ant ledo, vasarą teko ir mariomis bristi, kad tik ant takelio nereiktų eiti 😂

 

Ir šaknys-voro kojos. Kaip aukštai skardis anksčiau buvo. Čia lyg pamatyti, kas slepiasi po medžio šaknimis.

 

Nutirpus sniegui šitas medis dar įspūdingiau atrodo!

 

Ir žibutės, pagaliau! Tąkart iš pradžių kiek kukliai slėpėsi po pernykščiais lapais, bet kur saulėčiau, daug daugiau išsiskleidusių ir geriau pastebimų buvo!

 

Ir ankstyvieji šalpusniai!

Ir snieguolių daug buvo!

Laukiu labai kitų augaliukų pasirodant (pelėžirnių ir raktažolių labiausiai…)