vakarienė valty saulėlydžio fone

  • Post comments:0 Comments

Šiai istorijai ilga ieškojau tinkamo pavadinimo. Variantai:

žalumos
giliausias ežeras prie aukšto kalno
šaltinis, verdenė, paversmė, versmė
etno kaimai
startas – Palūšė

 

O kas gavosi?

 

Taigi, aplankėme žymųjį dviratininką Ignalinoje ir leidomės į Palūšę. Tikslas – Aukštaitijos nacionalinis parkas. Jie turi kietų dviračių takų, kuriuos mes savaip modifikavome (kuo daugiau ne asfalto ir jokiu būdu nevažiuoti ta pačia vieta dukart!) ir gavosi, kas gavosi (žemiau).

Maršrutą prisiminiau ir maždaug atkūriau, parašysiu jį istorijos pabaigoje. Jei kas norėtų pakartoti, labai rekomenduoju 🙂 Buvo daug miško takelių, vos keli neįveikiami kalnai, nedaug smėlio, daug žemuogių ir mėlynių, daug  maudynių (miegant prie ežero visada ryte jame ir išsimaudai, nors berods nuo Baluošo jau nebesimaudėme tiek daug, nes oras baisiai atvėso, liepos vidury 😬).

Kaip ten sako? Ruošk slides vasarai jau žiemą, bet ei, vasarą slidžių gi nereikia? Va: ruošk dviratį vasarai. Nors irgi netiesa, žiemą jis niekur nedingsta 🤔.

 

Taigi, iš Palūšės pro Meironis (kitaip, nei AP maršrutai rekomenduoja) ir nuo tilto į Salas toks vaizdelis:

 

O čia aš ant to tilto – su paukščiuku – fotkino J.

 

Keli išsimaudymai ir pasiekėme garsųjį Ladakalnį jau švarūs 😄

 

Gal kokį trečią kartą čia buvau – vis dar puiki vietukė. Pagaliau nebeleidžia dėti akmenų aplink tą medį.

 

Matosi labai daug ežerų. Ir dar čia turbūt skaniausius pietus per kelionę valgėm!

 

Tada aplankėme Ginučius. Išsimaudėme po jo kriokliuku. Labai stipri srovė. Ir po tiltu yra dar extra krioklys – daug aukštesnis.

 

Pakarantėje radau vėžį. Šitas  be spalvos sakė jau miręs 🙁 Bet mačiau dar vieną ar du ropinėjančius dugne.

 

Pozuojam.

 

Paliekant Ginučius.

 

Šiliniškių bokštas visada ypatingas – labai aukštai, labai daug matosi, ežerai ir miškai.

 

Nakčiai važiavome prie Pakaso – buvo status šlaitas, kalniukai ir žemuogių skanių!

 

Nakatavietės tyrinėjimai.

 

Laimei, J. įamžino mūsų vakarienę saulėlydžio fone ❤️

 

Prie Pakaso yra Pakaso vandens malūnas.

 

Ir tolyn link giliausio ežero Lietuvoje. Pravažiavome Sėlę – kaimuką, kurio parduotuvė taip atrodo ir dar šalia informacinis stendas stovi.

 

Tauragnas! Pagaliau jį išvydau 😀

Aplankėme Tauragnų miestelį – nedidukas, turi biblioteką su vandeniu, parduotuvėje yra užkandukų.

(Daug vėliau klausiau pokdesto, ir jame pasakojo apie garsiausią Lt žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę – ji būtent iš čia kilusi!)

 

Išvažiavę iš miestelio dairėmės po dešine, kur galėtume išbandyti šį gilų ežerą.

Vėjas pūtė vėsokas, vanduo irgi buvo šaltokas, bet kaip neišbandžius tokio gilaus ežero?

Dugno nepasiekiau :<

 

Prie Tauragno yra Moko akmuo – didelis. Pietūs. Ir buvo daug lietaus, bet medžiai – pats puikiausias skėtis.

 

Panoramos. Buvo ilgas kelias iki kito objekto.

 

Ir prasidėjo kelias per etno kaimus. Planas buvo lėčiau juos apkeliauti, bet orų prognozės diktavo savo taisykles.

 

Čia Vaišnoriškė. Super nedidukas ir seni namukai.

 

 

 

 

Upelis, kuris skiria kaimą nuo kelio.

 

Strazdus ir Šuminus tik pravažiavome.

 

Baluošas. Neišsimaudėme 😮 Tik jaukūs saulėlydžiai.

 

Tokio dydžio laumžirgiai skraidė. Drąsiai.

 

Išaušo ir prasidėjo paskutinė diena AP.

 

Aplankėme Medžiukalnio šaltinį – labai skanus ir šaltas. Ir, aišku, eilės, kai tu be bamabalių ir lauki, kol savo butelius nedidelius pripildysi.

 

Labai įdomu! Kuo skiriasi šaltinis, paversmė, versmė ir verdenė?

 

Daugiau tą dieną fotkių čia nėra. Dar aplankėme Gaveikėnų vandens malūną, važiavome asfaltu nuo stataus kalno, vėl aplankėm Tamaro ežerą ir išsimaudėme Lūšių ežere – nuo kurio ir viskas prasidėjo.

 

🚗🚗🚗

 

Tolyn  į šiaurę, tam kartui skip’inome Dysnių ežerą (Drūkšių irgi) ir nuvažiavome iki Švento. Ne visai iki jo, buvo truputį purvo, molynės ir palikta mašina vidury miško.

 

Tokį Šventą pirmąkart pamačiau. J. čia jau buvo ir žinojo, kad šitas ežeras yra geras.

 

O tada pravažiavę mišku radome būtent tą ežero pusę, kurią taip J. rekomendavo. Vis tik anoje pusėje prisimaudėme ir daugiau nesinorėjo, nors toks ramus vanduo, smėliuko kopos, diiidelis paplūdimys ten buvo ir saulė stipriai švietė!

 

Netoli Švento yra ir kitas ežeras – leidomės į jo paieškas.

 

Audringas oras ir saulėlydžio spalvos.

 

Ir radome. Dūkštas! Supratome dar kartą, kaip smagu tiesiog nusigauti į ežerų ir į juos žiūrėti 💚

 

Lubinas.

 

Ir pakeliui toliau nusprendėme pažiūrėti į vieną dvarą, kuris dabar, pasirodo, jau yra privat. Bet netyčia patekome į vidų, papasakosiu kitą kartą 😀

 

Taigi, o maršrutas AP maždaug toks gavosi:

Palūšė-Meironys-Puziniškis-tiltas į Salos-Ladakalnis-Ginučiai-Šiliniškių bokštas-Šiliniškės ir Pakaso rytinė pusė-Pakaso vandens malūnas-Sėlė-Šimkūnai su Taruragno piliakalniu-Tauragnai-Moko akmuo-Daunoriai-Vaišnoriškė-Baluošo ežeras-Strazdai-Šuminai-Medžiukalnio šaltinis-Vaišniūnai-Gaveikėnų malūnas-Taramas-Lūšiai-Palūšė

 

Gražaus laiko,

Vi

🦛