iki Nidos ir atgal tik 100 kilometrų

Trečiadienį sugalvojome važiuoti į Kuršių Neriją. Penktadienį išvažiavome. Pakeliui labai gražios Nevėžio žalumos/panoramos vėrėsi, skaisčiai ryškiai žydėjo rapsai ir lijo lietus. Prie jūros nelijo – kaip ir planavome.

 

Viena naktis, vienas keltas, vienas status kalnas, viena nuokalnė – ir mes jau take.

Už kopos – jau jūra. Vėl po pusės metų.

 

Labai status leidimasis žemyn.

 

Jūra atrodo taip. Saulė švietė non stop. Žmonių minimaliai. Take vis prasilenki ar aplenki.

 

Erškėtrožės skleidžiasi ir kaitinasi.

 

Naglių gamtiniame rezervate negalima vaikščioti, lankytis – galima tik pravažiuoti dviračiu. Jaukios panoramos. Labai smalsu, kas ten už tos kopos, kaip kitaip ten jūra atrodo.

 

Tiek to turto + ant mano dvirkos.

 

Ir atvažiavome iki Negyvųjų kopų. Dvirkas su viskuo palikome. Ir pasileidome. Iš toli pradėjo šviestis toks vaizdas.

 

Einant arčiau vis labiau burna žiojosi iš gražumo.

 

Apaugusios.

 

Takai.

 

Jūra jau šviečia.

 

Man kiek priminė jausmą einant Laugavegur – ypatingai gražu ant kiekvieno kampo, akys išpūstos, tik čia 2 km vietoj 45 km.

 

Klasikinė kopa.

 

Paskendusi valtis (meninė instaliacija).

 

Smėlinis masažas kojoms.

 

Ir užlipome. Panoramos. Skanukai. Ramuma. Vėjas.

 

 

Baltijinis pūtelis – endeminis augalas, auga smėliuose, kol neužauga ten krūmai ir medžiai. Pajūrinė našalitė – pirmąkart matyta, visoje nerijoje auga, kur tik šilta ir yra saulės.

Kopos paliktos. Pakeliui pūkuočiai.

Skirpsto kopa – netikėtas atradimas. Panorama 10/10, suoliukas-guolis 10/10, makaronai su viskuo ir sūriu 10/10, saulėtumas 10/10. Super rekomenduoju.

O paėjus dešimt metrų nuo suoliuko – tokia panorama į Negyvąsias kopas.

Ir nusileidimas kitu – smėlėtu – taku.

Tokie miškai. Kaip ten telpa tie 40 pusiasalyje gyvenantys briedžiai?

Jokūbas marių fone. Preilos kalnas.

Preilos kalno panoramos vienas kraštas. Kitoje pusėje matėsi jūra. Bei Menininkų kopa. Bet nenufotkinau – geriau patys nuvažiuokit ir pamatysit.

Briedžio garsai, kiškis ant kelio ir šiaip ne taip radome Vecekrugo kalną. Panoramos nerealios – žiūrint į visas puses vanduo matosi fone 98 %.

Ir štai – Nida. Žvilgtelėjimas į Parnidį, uždarytos gatvės ir maxima.

Dar garnys, kormoranai, urvinės antys, gulbės su gulbiukais.

O čia – itališkas vaizdelis.

Su ledais!

Vecekrugo kopa – pati aukščiausia – įspūdinga ir iš apačios.

Net mini pelkę aptikome!

Miegas kur stirnos vaikšto ir žiūri, kaip traškučius valgai.

Antra diena:

Raganų kalnas su savo pakalnėm, raganom, baltašaknėm, pakalnutėm, medžiais ir saule.

Gamtos vaizdelis.

Takas dviračių pats geriausias, kokiu ever teko važiuoti, – visur medžiai, miškai, žalumos, kalnės, pakalnės, jūra ar marios šalia, saulė, duobės ir ne duobės, žmonės ir ne žmonės, įdomus augaliukai, 0 mašinų (trumpa atkarpa yra palei kelią – bet ten labai daug tūbių auga ir gražumų, o ir tų mašinų nedaug važiuoja).

Dar niekad neteko taip lengvai ir greitai minti – labai aiškus kelias.

Dar tikrai grįšime neužkoptų kalnų užkopti. Su daugiau nakvynių.

Rekomenduoju 100 %.

Juodkrantės prisiminimai.

Ryškios alyvos.

*

Po kelionės nauji topai:

  • skaniausias lauke valgytas maistas (ant Skripsto kalno)
  • geriausias kalnas leistis žemyn (Juodkrantė, išvažiavus iš Kalno g. ir važiuojant ten, kur draudžiama dviračiams)

Viską labai rekomenduoju!

Iki kitų pasivaikščiojimų-pasivažinėjimų,

V.

2 thoughts on “iki Nidos ir atgal tik 100 kilometrų

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *