jūra

  • Post comments:0 Comments
  • Reading time:4 mins read

Važiavome prie jūros.

Važiavome per smėlį, ledą, lagūnas. Vėjas plaukuose.
Net pačia jūra – bent jau taip sako strava.

Peržiūrėjome visus How to train your dragon plius Karibų piratus. How to train your dragon – visiems rekomenduoju pirmą dalį pažiūrėti! Vienas geriausių, ką teko matyti šiais metais.

Glostėm Musę. Ačiū, Ž., kad mus priėmė.

***

Pirma diena – kažkur nuo Klaipėdos universiteto, per parką, per smėlį, Melnrages ir iki Karklės.

Smėlio raštai prie jūros nerealūs!

 

Ir dar visi tokie, susidariusioje lagūnoje.

 

Gražiai pasnigę pirmą dieną dar buvo (antrą jau kaip ir viskas ištirpo, bet dar radom kur šalčiau – prie pat pat jūros).

 

Jė jūros style!

 

Olando kepurė: hamakas, makaronai ir tas naujas pergalės šokoladas.
Ir dar tas labai patogus laipiojimui medis.
Hamakai yra jėga.
Ypatingai prie vandenų + medžių.

 

Antrą dieną kėlėmės į Smiltynę – ten yra nerealus dviračių takas miško takeliais, jokių mašinų! Čia nusukome nuo kelio pažiūrėti į jūrą ❤
Tuščia, tik vėjas ir mes.

 

O į kitą pusę liko taip – miškas su kopom. Ar kopos su mišku?

 

Europinis dviračių takas – būtų jėga ten nuvaryti ir visą pravažiuoti iki Nidos (ar ir per visą Kaliningrado pusės pusiasalį – visada norėjau sužinoti, kas ten slepiasi).

 

Dar vienas sustojimas – žaliame samanotame miškelyje. Šokolads. O ar minėjau Kinder Bueno?

 

Vėl prie jūros – du dvirkos – vienas jis.

 

Galės būti dviračių puslapio cover’is

 

Čia dar tuščiau – niekas tokiose random vietose prie kelio nebūna, nebent dviratininkai. Atgalinius dešimt kilometrų mynėme palei jūrą – super sąlygos, ledukas, beveik neklimstantis smėlis (tik kelis kartus pagavo – bet čia tau ne Melnragės smėlynas).

 

Vėjas kaip visada labai gražius raštus išpustė.

 

Jė salelė jūroje!!

 

Lagūnos tokios ir visokios, per jas daug smagiau nei žemynine dalimi.
Traškantis ledas ir jo garsas

 

Ir parvažiavome. Dvam penki kilometrai berods. Gera prie jūros.

 

O kitądien į garsiąją Rusnės salę. Kas ten yra? Ar pamatysime paukščių?
Paukštis buvo vienas didelis, dar kelios varnos ir dar buvo jų garsų šiek tiek.
Važiuojant nuo Šilutės matėsi labai įdomūs vaizdai – visur ypatingai lygios lygumos ir ypatingai iškilę tiltai – kaip kad šis. Kol pamatėme upę nusileidę nuo kelio, teko dar visai paėjėti. Upė – Atmata, labaaaai plati.

 

Atvažiavome į Uostadvarį.
Ne, dvaro čia nėra.
Deja. Bet užtat visas uostas!

 

Daug laivų laukia savo laiko (ar ko?)

 

 

Formos

 

Tai va, Uostadvaryje yra švyturys! Nelankomas, bet šiaip kažkas gyvena. Nepyksta, kad po jų kiemą vaikštoma.
Po to dar važiavome iki apžvalgos bokštelio – jį radome, bet nebuvo šansų į jį patekti. Ten kažkas burkavo. Pasižiūrėjome į lygumas ir nendres.

 

Ir pati Rusnė. Jau kiek susipainiojau su tom upėmis, bet berods yra taip (wiki padeda atgaivinti žinias geriau nei gugl maps):
Nemunas išsišakoja į Giliją ir Rusnę.
Rusnė prie Rusnės išsišakoja į Atmatą ir Skirvytę.
O tada dar atsiranda berods Pakalnės upė – greičiausias kelias iki Kuršių marių.

 

O čia Skirvytė – o kitame krante, jau Rusija!
Geri ledukai.

 

Rusnėje yra fainas takas palei (tubūt) Pakalnės upę.
Ir yra palei taką daugiabučių, kurių vaizdas tiesiai į upes ir Rusiją, kūl

 

Aplankėme dar beždžionių tiltą.
Pačiuožinėjome gatvėse.
Prisižiūrėjome į namus.
Jauku.

 

Ir viskas – namo!

Tokia buvo kelionė. Tikiuosi daugiau parodyti net ir iš šių metų akimirkų – mano atmintis suprastėjo, tai tikiuosi, kad istorijų dalinimasis pagerins mano atmintį ❤

Ir dar, jog daugiau fotografuosiu.

 

Leave a Reply