mėlynės ir žemuogės
Šių metų liepa.
Tokia buvo kelionė – labai ilga, netilps per vieną kartą papasakoti. Tad po truputį.
Žemuogių ir mėlynių buvo daugiausia – nors nuotraukose daugiausiai grybiniai matysis…
O maudynės ežeriukuose kasdien.
Taigi, pabuvau Trijuose Paršeliuose, atvarė J., ir jam su visais gyvūniukais susipažinus ir apglosčius, nuvarėme prie vietinio Rangavos šaltinio.
(Fotkėje pozuoja Zuika (įlindus į avinukų kambarį), Greta susiliejusi su šešėliais ir Oliveris dar tilpo kadran).
Labai skaidrus ir gražiai burbuliuoja.
Ir net du šešėlius sutalpina! Ir koks dugnas, koks tyras smėliukas ir mieli mini akmenukai.
Šalia dar aišku pas Velnią į jo duobę. Gili ir žalia kaip visados.
Duobu. Ir žalia!
Tuomet kažkur prie Spindžiaus ieškoti nakvynės. Stankos ežero mini kriokliukas.
Stanka.
Akelės ežeriukas – vidury miško, buvo daug mėlynių ar net girtuoklių (neprinokusių) berods aplink.
Aišku, įsilipus į medį visada būn geresnės fotkės.
O čia aš jame – fotkino J.
O kokį tau padariuką primena?
Kažkur po kaire prie Spindžiaus.
Pakeliui buvo pačios skaniausios žemuogės. Pačiausios iš visos kelionės. O gal ir ne? Jų buvo tiek daug, jau susimaišiau.
Dar – ne į temą – o Trijuose Paršeliuose buvo pačios didžiausios žemuogės.
Rytuko žalumos. Labai žalias! Pirmas išsimaudymas ežere.
Kitam krante – Žaliasis takas.
Draugučiai. Visur jie. Reikia atsargiai eiti visuomet ir žiūrėti po kojomis.
Spindžiaus prieigos. Kalvelė. Saulėta.
Žalia.
Ieškojom kažkokių labai gegužraibių – bet radom dažniau sutinkamas, tikriausiai Baltijos gegūnes. Slepiasi miške. Tokios ypatingos!
Po Spindžiaus – į Trakus saldainių ir pažiūrėti į ežeriukus.
Karvy buvo labai daug mielų pasiutusių šuniukų.
Selfis.
Ir tuomet link Labanoro!
Mindūnų apžvalgos bokštas. Pelkė ežere?
Matosi ir toliau esantys ežerai – nors fotkėj nesimato.
Prie Labanoro regioninio parko būstinės stovi toks namukas.
Pradėjom nuo Labanoro girios pažintinio tako. Tokios žalumos! Ir mėlynės.
Va tokios mėlynės tarp žaliukų.
Labai gera pelkė – siauras praėjimas, labai įdomūs vaizdai, noris stoti ir spoksoti, nors reikia praleisti kitus einančius, nes prasilenkti neįmanoma.
Namukas.
Po grybu grybai.
⭐
Labanoro ežeras.
Vūžt.
Raštai.
Saulašarės! 😍
Aptikom dar gegužraibinių – čia (berods gal) plačialapis skiautalūpis.
O tada išklydom iš tako ir traukėm kažkur gilyn miškan – prie visokių ežerų, kurių čia netrūksta, ir pan.
Pirmais mano aptiktas valgomas grybas!
Po grybu.
Čia toks nerealus pusiasalis buvo – kur negalima automobiliams – tuščia, ramu, nėra žmonų, žalios žolės, ir toooookioos skanios žemuogėėss! 😍
Pusiasalis berods vadinasi Budrių, šiaurinėje Peršokšnos ežero pakrantėje.
J. laipioja. Viršūnės.
Apėjau ratuką aplink. Per brūzgynus. Ir tiek žemuogių…
Dar vienas grybukas.
Nakčiai palapkę nusprendėme statyti žemėlapyje atrodančioje labai nuošalioje vietoje – Didžiųjų Siaurių pusiasalyje – bet ten nemažai žmonių buvo 😮
Laimei, mes be visokių mašinų, o tik su dvirkom 🚲, tai galėjom į atokesnes vieteles patekti.
Čia J. su puokšte šakių – paklotas palapkei, kad ji neišsiteptų nuo mėlynių.
O čia mėlynių buvo gausiausiai – po jomis miegojom, dėjom į košę, makaronus, arbatas ir kur tik nori. Saujomis. Kiekviename centimetre.
Ir kaimynai kitame ežero krante vakarėlį turėjo.
Kitą rytą toliau miškais ir paežerėmis – beieškant gero ežeruko išsimaudyti. Kai daugiau nėra jokių žmonių!
Štai ir dvirkų vaizdas!
Pakeliui.
Tada buvo dar vienas bandymas aplankyti įdomiai žemėlapyje įdomiai atrodantį pusiasalį, deja, nesėkmingas, nes buvo super privati valda. Kas tie žmonės, kurie išsiperka visą pusiasalį??
Labanoro dalis baigėsi.
Pakeliui sustojome Palūšėje ir prasiėjome Botaniniu taku. Tik nelabai botaninis, stendai nusitrynę ir neįdomūs, bet buvo tokia faina pelkutė.
Su lelijom!
Taramos ežeriukas.
Ir atgal.
Daubariškė. Kūdra. Senoviškas namas su naujoviška elektra.
Hamakas, žalia, liepos, ramu, tylu.
Šitas kaimas – sosnovskių barščių karalystė. Niekur kitur nesu jų tiek daug mačius, kaip čia! Nors tame rajone, aplink Ignaliną, jų tikrai daugokai, lyginant su mano kitais matytais Lt kraštais.
Bandėme kažką ypatingo surasti. Nesuradome. Radome sunkiasvorės technikos paliktas duobes su purvu ir sausų medžių.
Ir spalvos.
Kitąryt kitų namų apžiūrėjimas. Kokios pievos! Kokios langinės!
Per apleistą sodą išsiruošėme į šalia esantį upeliuką. Ir mes jame!
🌠
Drakonų 🐉 kiaušiniai.
Ir toliau.
🚗
O Ignalinoje aplankėme vietinį dviratininką…
Toliau – vėl Palūšėn.
Apie tai – kitoje istorijoje.
✨✨✨
(Beje, mokausi naudotis su Darktable, tai, atrodo, įgūdžiai vis nedingo ir smagus užsiėmimas!)
Gražaus laiko,
Vi
🦛
